Tai knygelė labai svarbia tema, kurią turbūt nujaučiate. Tai baimė, apie kurią čia kalbama kaip apie savaime suprantamą dalyką. Ko nors bijo visi ir tai nėra jausmas, kurio vertėtų gėdytis. Baubaimė puikiai iliustruota, tekstas išradingas ir šmaikštus. Iškart įsinorėjau į mūsų su Ąžuolu kolekciją įtraukti to paties autorių dueto ankstesnį kūrinį Riešutortas. 

Vasara eina į pabaigą, bet apie ledus svajoti ir skaityti galima visus metus. Šį mėnesį mes su Ąžuolu susipažinim su katinu Juodžiu ir jo nuotykiais ledų fabrike. Katinėlis Juodis. Noriu ledų! veikėjai keliauja tiesiog mano svajonių ekskursijos kryptimi mokykloje. Gaila niekas ten taip ir nenuvežė. 

Labai netikėtai sau pačiai po truputį tampu vaikiškų knygų apžvalgininke. Kas nėra taip ir blogai – skaitydama smagiai praleidžiu laiką. Dūzgė ir pavojinga informacija tarsi laiko mašina perkėlė i laikus, kuomet knygos buvo trumpos, smagios, o gyvenimas visuomet šviesus. Tiesa ši knyga turi tai, ko neturėjo knygos mano laikais – tokių žodžių kaip snapchat’as, startuolis ar veganas. Nors kai kurie dalykai nesikeičia. Pavyzdžiui pagrindinės veikėjos Dūzgės močiutė yra labai vaišinga ir mėgstanti siūlyti maistą, o čia jau visų laikų klasika.

Ši knyga į mano rankas pakliuvo ne šiaip sau. Maloniu siurprizu man tapo tai, kad pats autorius Mažvydas Palanga, turbūt pastebėjęs mano augantį susidomėjimą vaikiškomis knygomis, susisiekė su manimi ir pasiūlė perskaityti jo kūrinį. Na žanras gal ir keistokas – knyga ne tokiems mažiems vaikams kaip mano sūnus. Visgi susidomėjau įtarusi, kad ši knyga turi misiją, kuria verta dalintis. Ir nesuklydau. 

Gražių ir mielų knygučių mano vaikui niekada nebus per daug. Pristatau dar vieną – Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė – lietuvių kūrėjos Eidvilės Viktorijos Buožytės debiutą. Visuomet smagu, kai autorius pats iliustruoja ir rašo knygas, nereikia abejoti, kad žodžiai ir vizualioji dalis bus suradę vienas kitą.