Tai knyga, kurią reikia perskaityti kiekvienai motinai, auginančiai sūnų – girdėjau sakant apie Aušros pažadas. Reikia pripažinti, kad šių raginimų dėka, tikėjausi visai ne to. Įsivaizdavau labai gražią, kupiną atminties ir nostalgijos, idealizuotą istoriją. Tačiau, pasakojimas nors ir turi savito grožio, bet kelia labai prieštaringus jausmus: liūdesį, pyktį, užuojautą. Nepaisant to, gavau dar daugiau nei tikėjausi – vieną įsimintiniausių savo gyvenimo knygų, kuri sudaužė mano širdį, kaip kokia nelaiminga meilė.

Šalia to, atradau rašytojo Romain Gary neginčijamą talentą ir išskirtinumą. Kaip šis žmogus rašo! Subtilus humoras liūdniausiais gyvenimo epizodais, atvirumas, lengvumas ir įžvalgos – vienu taikliu sakiniu atskleidžiančios giliausią prasmę. Pajutau tikrą literatūros magiją – ryšį su istorija žmogaus, kurio seniai nebėra, bet kadaise vaikščiojusio mano miesto gatvėmis. Dabar, kiekvieną sykį eidama pro šalia namų įsikūrusio berniuko skulptūrą, negalėsiu atitraukti užuojautos kupino žvilgsnio.

Šiais metais nuolat susiduriu su Suomijos rašytojų kūryba. Iš pradžių buvo Gunda, Suomijos tinklaraštininkų geriausiu išrinktas romanas. Vėliau Vandens skonis, labai įsimintina paauglių auditorijai skirta knyga. Ir galiausiai į mano rankas pakliuvo Kai baigiasi laikas ir paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai su savimi nešiojausi liūdesį ir daug mąsčiau apie knygoje paliestas rimtas problemas – susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų, patyčias, aplinkosaugos klausimus. Iš esmės tai, kad knyga ilgai nepalieka emociškai apie ją pasako labai daug – šis kūrinys neabejotinai keliaus į geriausių šių metų skaitinių sąrašą.