„Tarp pilkų debesų – knyga, kuri pykdo, liūdina, kartais džiugina, tačiau vienaip ar kitaip įtraukia ir sujaudina. Lietuvių tautos tragedija čia įvilkta į populiariojo žanro formatą ir tampa visiems lengvai suprantama ir prieinama. Knyga sukurta taip, kad žadintų emocijas. Ir tikrai, neįsivaizduoju šį kūrinį ramiai skaitančio lietuvio: be iš pykčio besikilnojančių šnervių, nubrauktos ašaros ar bent sudrėkusių akių.

Knyga apie kurią kalbėjo visi

Prieš skaitydama Tarp pilkų debesų girdėjau daug atsiliepimų. Po pasirodymo 2011 m. knyga buvo plačiai aptarinėjama, karštai giriama ir peikiama, tačiau visuotinai pripažinta kaip must read. Tuo metu aš besiblaškydama tarp darbo ir studijų skaičiau tik konspektus ir seminarų medžiagą – vienintelę literatūrą kurią galėjau sau leisti, atsižvelgiant į laisvo laiko kiekį. O štai dabar pagaliau galiu sau leisti prabangą sugrįžti prie tokių skaitinių kaip šis. Taigi prieš atsiversdama knygą turėjau jau nemažą svetimų nuomonių bagažą, vienos jų pasitvirtino man pačiai, kitos – ne.

Sakoma, kad būna dviejų tipų žmonės. Tie kurie gali mesti pradėtą skaityti knygą ir tie kurie tiesiog privalo ją užbaigti, kad ir kiek pastangų tai kainuotų. Aš priklausau pastarųjų grupei ir to pasekoje esu prisiskaičiusi keisčiausių dalykų. O šią savaitę patyriau savo požiūrio išbandymą su John Irving knyga „Vandens metodas“. Buvo akimirkų kai tikrai rimtai abejojau ar verta tęsti skaitymą, bet nepasidaviau ir galiausiai šiuo sprendimu nenusivyliau.

John Irving yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Tiesa iki šiol didžiąją dalimi buvau susipažinusi tik su populiariausiais jo kūriniais (“Pasaulis pagal Garpą”, “Kol tave rasiu”, “Sidro namų taisyklės”) ir tik pora mažiau žinomų knygų. Dievinu savitą Irvingo stilių, absurdiškai ironiškas situacijas nutinkančias knygų veikėjams ir tai kaip jis lengvai kalba apie rimtas temas. O labiausiai mėgstu gilius veikėjų portretus ir tai, kad knygose dažniausiai galima nukeliauti visą jų gyvenimo kelionę ir pasvarstyti kodėl jie tapo tokiais kokie yra.

Jei būtų mano valia, šią knygą privalomai dalintų visiems jaunavedžiams. Tai tikrai turėtų teigiamai paveikti skyrybų ir santykiais nusivylusių porų skaičių. Pasirodo, galima nugyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir nesuprasti, kas yra ne taip ir kodėl vienas ar abu sutuoktiniai jaučiasi nemylimi. Tuo tarpu genialus atsakymas kaip visuomet slypi paprastume. Taip gali nutikti todėl, kad kiekvienas meilę rodo jam suprantamu ir priimtiniausiu būdu, dažniausiai tokiu, kokiu meilės ženklų norėtų sulaukti pats. O kas jei partneriai kalba skirtingomis meilės kalbomis ir tokiu būdu “nesusišneka”? Ir nors abu myli ir meilę savaip stengiasi parodyti, abu jaučiasi nusivylę.

Pažintis su šia knyga prasidėjo nuo nemalonaus siurprizo – pasirodo to paties autoriaus knygos “Nesustok kelyje” tęsinys. Taigi, sugebėjau nusipirkti knygą nepastebėjusi šio fakto. Įšokti į istoriją ne nuo pradžių man švelniai tariant labai nesmagu, bet susiėmiau ir pradėjau skaityti. Ir nebuvo taip jau ir baisu. Knygos pradžioje pateikta trumpa apžvalga to, kas įvyko pirmojoje dalyje. Tuo labiau, kad ir veiksmo joje panašu daug nebuvo, o siužetas rutuliojosi ties dvasine pagrindinio veikėjo transformacija.

Tiesa sakant šiuo atžvilgiu ir antroji dalis panaši. Pagrindinis veikėjas Deividas pirmojoje dalyje išgyvenęs skaudžią netektį ir Himalajų kalnuose iš savo draugo išmokęs kaip filosofiškai žvelgti į gyvenimo iššūkius grįžta į savo gimtąjį Bostoną, kur išmintį perduoda panašią patirtį (netektį) išgyvenančiam draugui ir sutinka savo gyvenimo meilę. Taigi, jei reikėtų apibendrinti knygos siužetą, didžioji dalis jo vyksta veikėjams kalbantis ir diskutuojant apie dvi pagrindines temas: gyvenimą po didelio emocinio sukrėtimo ir porų santykius.

Knygoje neaptiksite nei veiksmo, nei gyvybingų dialogų, tačiau didaktišku tonu pateiktos gyvenimo išminties čia gausu. Tiesa sakant pastarosios man pasirodė per daug. Knygoje tikrai begalė gražių minčių ir pasitelkus kiekvieną iš jų būtų galima parašyti po gražų atskirą pasakojimą. Tačiau, kai jų tiek daug vienoje vietoje, sunku informaciją tinkamai sugerti. Kitaip tariant, jei gražios motyvuojančios mintys apie gyvenimą būtų patiekalai, tai ši knyga tikrai būtų Kalėdų pietūs pas seniai matytus giminaičius – visko tiek daug ir taip skanu, kad gresia persivalgymu.